Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Tėvams, gyvenantiems kartu, ginčų dėl to, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikas, nekyla. Tačiau tais atvejais, kai tėvas ir motina gyvena atskirai, turi būti išspręstas klausimas, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas. Be abejonės, visuomet geriausia, kai tėvai šį sprendimą priima patys.

Tais atvejais, kai taikaus sutarimo patiems rasti nepavyksta, abiems pusėms priimtino kompromiso gali padėti ieškoti mediacijos procedūra, kuri yra privaloma daugumoje šeimos bylų. Mediacija yra puiki galimybė taikiai išspręsti tarp šalių kilusius ginčus, ypatingai šeimos bylose, kuriose sprendžiami klausimai dėl nepilnamečių vaikų ir yra labai svarbu išsaugoti taiką ir gerus šalių santykius (daugiau informacijos apie mediaciją galima rasti čia). Tais atvejais, kai net ir su mediatoriaus pagalba tėvams nepavyksta rasti abiems priimtino sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienas iš jų įgyja teisę kreiptis į teismą.

Vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų reikia nustatyti šiais atvejais:

• Santuoka pripažįstama negaliojančia
• Santuoka yra nutraukiama
• Teismui priėmus sprendimą dėl sutuoktinių separacijos
• Vaikui gimus nesusituokusiems tėvams bei jiems negyvenant kartu ir nesusitariant dėl vaiko gyvenamosios vietos

Kai sutuoktiniai, turintys nepilnamečių vaikų, teikia ieškinį dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat dėl gyvenimo skyrium (separacijos), kartu turi pareikšti ir reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jeigu jų gyvenamoji vieta nėra nustatyta tėvų susitarimu. Jeigu vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta tėvų susitarimu, kartu su ieškinio pareiškimu teismui turi būti pateikiamas susitarimas. 

Nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas turi būti išspręstas teismui pateiktoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kai pareiškimą nutraukti santuoką paduoda abu sutuoktiniai bendru sutikimu. Jei sutartyje šis klausimas nėra išspręstas, teismas sutarties netvirtina, kadangi tokia sutartis iš esmės pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. 

Jei vaikas gimė vaiko tėvams jau išsiskyrus ar teismui priėmus sprendimą dėl sutuoktinių (vaiko tėvų) gyvenimo skyrium arba vaiko tėvai nebuvo susituokę ir tėvai taikiai nesusitaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, vaiko tėvas (motina) turi teisme pareikšti atskirą ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kaip ieškinio pagrindą ieškovas turi nurodyti tas aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie pagrįstų ieškovo reikalavimą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Ieškovas turi pagrįsti, dėl ko, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su juo, tai labiau atitiktų vaiko interesus, nei gyvenamąją vietą nustačius su kitu tėvu. 

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, kartu būtų tikslinga nustatyti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką. Neretai pasitaiko, kad tėvai nesiekia nusistatyti konkrečios bendravimo su vaiku tvarkos, todėl teismo sprendime (kuriame išsprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos klausimas) nurodoma, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką nusistato tėvai bendru sutarimu. Tarnyba rekomenduoja, teisme sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, nustatyti bent jau pagrindines bendravimo su vaiku tvarkos gaires, nes, priešingu atveju, vienam iš tėvų neleidžiant vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, praktiškai nelieka galimybės kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo.

Kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali:

• Vaiko tėvas
• Vaiko motina
• Nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo tėvai, globėjai (rūpintojai)

Aplinkybės, kurias vertina teismas, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Teismas, spręsdamas ginčą tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus:
• kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, įgyvendinimą;
• kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t.y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
• vaiko norus ir pažiūras. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Į vaiko norus ir išsakytą nuomonę turi būti atsižvelgta. Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų, vaiko norai ir interesai ne visuomet sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Jei vaiko norai prieštarauja jo interesams, sprendimą būtina priimti vaiko interesais.

Pakartotinis ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Jei:
1) iš esmės pasikeičia aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vienu iš tėvų (iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma – sveikatos pablogėjimas, materialinės padėties pablogėjimas, netinkama vaiko priežiūra ir kitos svarbios aplinkybės) arba
2) tėvas, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavė vaiką auginti kitiems asmenims (toks vaiko perdavimas turi būti nuolatinis ar trukdyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku)
tėvas, su kuriuo nebuvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai vaiko tėvai gyvena skirtingose valstybėse:

Lietuvos Respublikos teisės aktai įtvirtinta, kad jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jei teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.

Kriterijai, kuriais remiantis galima nustatyti, kuri valstybė yra laikoma vaiko nuolatine gyvenamąja vieta 
Europos Teisingumo Teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad: „Nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoką <...> reikia aiškinti taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu nagrinėjant kūdikio, kuris kitoje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, į kurią buvo išvežtas, su motina gyvena tik kelias dienas, situaciją, be kita ko, reikia atsižvelgti, viena vertus, į gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje ir motinos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis ir, kita vertus, būtent dėl vaiko amžiaus, į motinos geografinę bei šeiminę kilmę ir šeiminius bei socialinius jos ir vaiko ryšius toje valstybėje narėje. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Tuo atveju, jeigu taikant minėtus kriterijus pagrindinėje byloje būtų padaryta išvada, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas remiantis „vaiko buvimo“ kriterijumi (Europos Teisingumo Teismo 2010-12-22 sprendimas byloje C-497/10 PPU).