Įvaikinimas

Įvaikinimas – tai procesas, kai vaikui, likusiam be tėvų globos, panaikinamos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos su biologiniais tėvais ir giminaičiais, o vietoje jų sukuriami nauji teisiniai ryšiai su įtėviais ir jų šeima. Taip nauja įtėvių šeima teisiškai prilyginama biologinei.

Vaikas, netekęs tėvų globos, gali būti įvaikintas. Įvaikinimo tikslas – suteikti vaikui saugią ir stabilią šeimos aplinką, kai jo tėvai yra nežinomi, mirę arba jų teisės yra panaikintos teismo sprendimu. Pirmiausia tokiems vaikams siekiama rasti įtėvių šeimas Lietuvoje, todėl dauguma vaikų įvaikinami šalies viduje.

Vaikai gali būti įvaikinami nuo 3 mėnesių amžiaus. Jei per 6 mėnesius Lietuvoje nepavyksta rasti įtėvių, pradedama tarptautinio įvaikinimo procedūra, siekiant užtikrinti vaiko teisę augti šeimoje. Neleidžiama vaikinti biologinių vaikų, brolių ir seserų.

Įvaikinimo procese svarbi ir vaiko nuomonė – kiekvienas vaikas, gebantis ją išreikšti, turi būti išklausytas. Jei dėl amžiaus, sveikatos ar kitų priežasčių vaikas negali išsakyti savo nuomonės, ją išsako vaiko atstovas pagal įstatymą.

Įvaikinimas yra neatšaukiamas – jis negali būti panaikintas ar atšauktas, ir tai yra esminis skirtumas nuo globos (rūpybos). Įvaikintas vaikas tampa visateisiu naujos šeimos nariu, praranda teisinius ryšius su biologiniais tėvais, jam gali būti suteikta įtėvių pavardė ir, prireikus, pakeistas vardas.

Svarbu pabrėžti, kad įvaikinimo procesas yra konfidencialus. Visa su įvaikintu vaiku susijusi informacija gali būti viešinama tik gavus įtėvių sutikimą arba teismo leidimą.